Kliūtis

Vėjo elektrinių parkai gali būti kliūtimi migruojantiems ar perskrendantiems paukščiams, todėl vėjo elektrinių statybos vietos turi būti parinktos atsižvelgiant į intensyviausių paukščių migracijų kelius. Ypač reikšmingas poveikis stebimas migracinių srautų susiliejimo vietose, dažniausiai sąsiauriuose, sausumos ruožuose tarp stambių vandens telkinių, kalnų masyvų ir upių slėniuose, stambių vandens telkinių (ypač jūrų, vandenynų ir kt.) pakrantėse. Kliūties efekto stiprumas priklauso nuo elektrinių parko dydžio, atstumo tarp atskirų elektrinių, jų išdėstymo pagrindinių paukščių skridimo trajektorijų atžvilgiu ir paukščių galimybių susidoroti su padidėjusiomis energijos sąnaudomis apskrendant kliūtį. Žinoma, kad tamsesnėmis naktimis vengimo atstumas gali būti didesnis negu šviesesnėmis, tačiau abiem atvejais paukščiai sugeba identifikuoti elektrinių parkus. Pavienės vėjo elektrinės dažnai nėra reikšmingos kliūtys migruojantiems paukščiams, nes jas apskristi nėra sudėtinga.

Tyrimų Šilutės rajone esančiame vėjo elektrinių parke metu nustatyta, kad migruojančios baltakaktės žąsys vengia skristi tarp elektrinių, kai artimiausios elektrinės yra mažesniu kaip 500 m atstumu viena nuo kitos. Minėtame parke elektrinės išdėstytos linijomis, statmenomis skridimo krypčiai, todėl žąsims tai yra svarbus barjeras, kurį jos turi apskristi. Esant didžiausiam migracijos intensyvumui, žąsų reakcija į kliūtį kinta ir jos pradeda skristi tarp 300 m atstumu viena nuo kitos esančių elektrinių. Pilkosios gervės vengia skristi per minėtą parką ir, likus mažiausiai 500–700 m iki objekto, išsibūriuoja, pradeda suktis ratais, kilti aukštyn ir tik pakilusios į maždaug 200–300 m aukštį, perskrenda virš parko arba pakeičia skridimo kryptį. Visi šie dėl elektrinių veiklos būtini skrydžio krypties, aukščio ar pobūdžio pasikeitimai gali būti traktuojami kaip kliūties efekto padariniai, reikalaujantys papildomų energijos sąnaudų.

Kliūties efekto dydis gali skirtis priklausomai nuo rūšies charakteristikų, elektrinių veikimo/ neveikimo fazių, paros laiko, oro parametrų, ypač vėjo stiprumo ir krypties. Ar vėjo elektrinių parkas bus kliūtimi migruojantiems paukščiams, labai priklauso ir nuo paukščių skridimo aukščio. Vizualiai stebima tik žemutinė migracija, tačiau žinoma, kad didžioji dalis paukščių skrenda daug aukščiau. Įprastas daugelio migrantų skridimo aukštis yra 1000-1600 metrų virš jūros lygio. Aukščiau 1600 m gali skristi pempės, karveliai keršuliai, antys, tilvikai, gervės. Taip pat yra žinoma, kad naktiniai migrantai skrenda aukščiau negu dieniniai, o pavasarį paukščiai skuba į perimvietes, skrenda kuo mažiau sustodami, todėl jų migraciniai skrydžiai yra ilgesni ir aukštesni negu rudenį. Taip pat virš netinkamų sustoti teritorijų paukščiai gali skirsti aukščiau, negu virš tinkamų maitintis ar pailsėti.

Šilutės rajone įrengtame vėjo elektrinių parke taip pat buvo nustatyta, kad paukščių skridimo aukštis pasikeitė lyginant su stebėjimais iki vėjo elektrinių parko įrengimo, taigi, paukščiai sugeba išvengti vėjo elektrinių rotoriaus zonos.